Tuom ir geras LingQ, kad čia niekas nieko nemoko. Čia mokaisi to, kas tau įdomu ir atrodo reikalinga. Mokytis rašyti galima čia. Parašai darbą, atiduodi anglui arba amerikiečiui (vadovą pasirenki pats), jis ištaiso ir grąžina su pastabomis. Kaip tai atrodo natūroje, gali pažiūrėti atsisiuntęs šitą ataskaitą.
Reikia nukopijuoti šitą adresą ir įmesti į naršyklės adreso eilutę. Jeigu adrese būtų tarpų, juos reikia pašalinti (čia taip dažnai atsitinka).
Aš pats praktiškos anglų kalbos mokausi iš TV serialų. Susirandu internete subtitrus, importuoju juos į LingQ ir nežinomus žodžius užlinkinu. Bet man labiau patinka ne KLAUSYTI serialų, o ŽIŪRĖTI IR KLAUSYTI. Mano vadovė man rekomendavo žiūrėti “Friends”. Sako “Čia yra ta kalba, kokia men kalbame kiekvieną dieną”.
@mantuxx19
Aš nežinau. Neverčiu į lietuvių. Paskaitau paaiškinimus angliškai ir, jeigu suprantu apie ką kalba, tai valio, jeigu nesuprantu, tai palieku. Kai kalbu su amerikiete, tai labai dažnai pamatau, kad net tai, ką atrodo gerai supratau, supratau ne taip. Ji jaučia tokias vietas ir paaiškina net neklausiama.
Šiaip daiktavardžius kartais “verčiu” su Google Images - pasižiūriu paveiksliukus ir viskas pasidaro aišku.
@Gintaras. Muzika,Gintarai. Tu rašei,kad viena iš tavo anglų mokymosi motyvacijų buvo noras suprasti, ką dainuoja. Jau supranti? Šiandien aš klausiausi The Alan Parsons Project dainą “Old And Wise”. Supratau tik kelias frazes. Atsisiunčiau tekstą. Tekstas, aišku, paprastas. Kai klausau ir skaitau, suprantu, be teksto vėl nebegirdžiu. Nesu išsigandusi, žinau, kad dar ne laikas suprasti. Tiesiog smalsumas. Ar tu jau girdi dainas?
Pirmas kūrėjas, kurį norėjau suprasti, buvo Leonard Cohen. Išsiaiškinau nežinomus žodžius, bet iki esmės dažniausiai neprisikasdavau (nesuprasdavau frazių, nes verčiau po vieną žodį). Tiesiog tada dar buvo per sunku. Po to atradau “nežinomą” Elvį. Ten jau buvo lengviau.
Dabar dalį tekstų suprantu iš karto, dalį ne. Kai perskaitau lyriką, tada dažniausiai sekantį kartą jau pagaunu tuos “neaiškius” žodžius. Kadangi nesupratimas dažniausiai būna ne dėl žodžių nežinojimo, bet dėl tarimo. Naujų žodžių būna tik vienas kitas. Beje, Cohen’ą jau suprantu
Ačiū. Maždaug taip ir galvojau. Dainų tekstai dedami ant melodijos, todėl iškraipoma sakinių logika ir ritmika. Ir tarimas. Taip, tarimas irgi būna neaiškus.Na, ką gi, šitą supratimą tiesiog reikia dar atidėti ateičiai. Man dar per anksti. Old and Wise aš klausiau gal 10 kartų. Čia buvo toks eksperimentas. Tekstas toks aiškus, kad galiu dainuoti karaokę. Bet kai tik patraukiu tekstą iš akių, tai ir vėl nustoju išskirti žodžius.
“Im Westen nichts Neues” 4 min. ištrauką perklausiau 100 kartų be vertimo. Kaip nesupratau po pirmo, taip nesupratau ir po 100-tojo Vieną kitą pavienį žodį pagavau, kur žinojau, bet tai pagados nedaro.
Gali klausyti ką nors lengvesnio - kur paprastesni tekstai ir kas aiškiau taria.
Šiandien mano septintokė rado:
And I hope you find it,
What you’re looking for…
(Miley Cyrus “I Hope You Find It”)
Klausia, ar neturėtų būti “you’ll find it”?
Sakau, geras klausimas
Aš nekreipiau dėmesio į tai ir visą laiką įsivaizdavau, kad kalba eina apie ateitį, tarsi būtų “you’ll find it”, bet dabar galvoju gal ten visgi esamasis laikas…
Tiesa viename pokalbyje (pamokoje) Joe Weiss praleido reikalingą žodį (nepaisant to, kad jis yra anglų kalbos mokytojas) ir Kristin Dods pasakė, kad ten TURĖTŲ būti tas žodis, bet Joe jį praleido greičiausiai dėl to, kad kalba buvo greita. Jie gali sau tai leisti, nes atrodo natūraliai, o jei mes tai padarytume, atrodytų, kad padarėme klaidą dėl nežinojimo
Kaip manote, ar vien tik pasyvus klausymasis (tuo metu dirbamas kitas darbas ir mintys sukasi apie tą darbą) gali duoti kokį nors rezultatą ? Turiu omeny, ar bent dalis klausomos informacijos nusės kokiuose nors smegenų vingiuose :). Klausoma ta pati medžiaga (A.J. mini story) apie 10 dienų ir per dieną tam skiriant po 3-4 valandas.
Na manau kažkokios naudos tas pasyvus klausimas tai duotu,bet ne tiek kiek galėtų duoti 100% susikoncentravus į turinį.Neseniai kaip tik klausiau AJ pamoka ,Mental Strength’’ iš VIP šia tema,ten yra sakoma kad 20min pilno susikoncentravimo ties klausimu prilygsta 1val pasyviam klausimui.Tad jei klausai anglų kalbos ir tuo pačiu metu užsiima papildoma veikla,tai nėra labai vertingas klausymas koks galėtų būti,nes tavo mintys nėra susikoncentravusios vien tik ant anglų kalbos.Man pačiam asmeniškai yra sunku susikaupti klausantis tą pačia pamoka daug kartų,mintys klaidžioja kažkur kitur,bet jei klausau tai pirma karta susikoncentruoti išeina gana gerai,nes yra įdomu,nauja ir pnš.
Tačiau manau kad svarbiausia yra ,repetiton’’ kai klausai daugybę kartų vistiek po kažkiek laiko tu žinosi viska,net jei klausydavai ne pilnai susikoncentraves,aišku būtų geriau pilnai susikaupti ir išklausyti pamoka 100% susikaupus,bet man tai asmeniškai yra labai sunku
@Sombrero
Aš irgi negaliu pasakyti labai užtikrintai. Pradžioj klausiau labiau susikaupęs, dabar klausau visai atsipūtęs. Jeigu po 10-ties visų pamokų perklausymų galiu papasakoti mini-story, tai laikau, kad išmokau pakankamai. Gal, jeigu klausyčiau atidžiau, tų 10-ties kartų jau ir nebeprireiktų, bet jau įpratau eiti lengviausiu keliu, iš kitos pusės niekur ir neskubu labai.
Tiesa, mane nuleido ant žemės tas faktas, kad per pusę metų beveik nepagerėjo mano rašyba - ir toliau sėkmingai darau to paties tipo klaidas, tai pradėjau jas peržiūrinėti, bet klausau ir toliau atsipalaidavęs. Žinau, kad jeigu Steve mokėtų lietuviškai, duotų man velnių už tai, bet mano pagrindinis argumentas šia tema - visi mano kartos dvejetukininkai laisvai kalba rusiškai, o jie per pamokas tikrai nebuvo itin susikaupę, už ką ir rinko dvejetus. Bet ruskai vis tiek kalba kuo puikiausiai.
Dėl to turiu įtarimą, nors tai ir niekur daugiau nepatvirtinta, kad susikaupimas nėra svarbiausias veiksnys mokantis kalbų.
Vienas garsiausių visų laikų kalbų mokytojų Michel Thomas yra pasakęs “Do not try to remember”. Tai reiškia, kad jis, kaip ir Stephen D. Krashen, pirmenybę teikė nesąmoningam mokymuisi.
