Parašysiu savo sėkmės istoriją. Tačiau ji bus nestandartinė, kadangi papasakosiu apie tai, kokių nesąmonių esu pridaręs savo kelyje.
Dabar, kai mes (turiu omeny tuos, kas jau apšilo kojas LingQ arba mokosi su Effortless English ar N.Zamiatkino medžiaga) jau žinome kas tai yra tikrasis kalbų mokymasis ir su kuo jis valgomas, galime atsigręžti atgal ir pasižiūrėti į tai, kokie mes buvome naivūs seniau. Tai ne mūsų kaltė. Yra kažkas, kam turime būti už tai “dėkingi”, tačiau kad neužsipulti suklaidintų sistemos aukų, sakykime, kad dėl mūsų totalaus nesiorientavimo, kaip reikia mokytis užsienio kalbų, buvo (ir tebėra) kalta “sistema”. Arba takim, kad kaltas yra švietimo ministras (arba tiksliau draugas Brežnevas)
Gerai, nepradėsim raganų medžioklės. Šiame video Steve demonstruoja ketvirtadalį jo turimų knygų, apie kurias jis atsiliepia dviem žodžiais - “essentially useless” (faktiškai bevertės)
Man labiausiai patiko, kaip apie vieną iš knygų jis sako, kad nusipirko ją tik dėl to, kad pažiūrėti “how bad it is gonna be”
Aš nesu toks aktyvus kalbų studentas ir neturiu tiek knygų, tačiau prisiminiau, kaip ir kokiais būdais kažkada tikėjausi išmokti anglų kalbos.
Viena iš pirmųjų briedovų idėjų (kas nesupranta rusiškai, tai “briedas” yra kliedesiai) buvo “išmokti” po 2 naujus žodžius kasdien (tada dar nežinojau, kadangi per 12 metų užsienio kalbų mokymosi (įskaitant rusų) taip ir neatsirado žmogaus, kuris būtų paaiškinęs, kad žodžius reikia ne tik “išmokti” bet ir reguliariai pasikartoti, ką dr. Herman Ebbinghaus tyrimais įrodė berods prieš 130 metų). Taigi, iš kažkur pasigavau tą kvailą idėją ir anuo metu 730 žodžių per metus man atrodė kaip milžiniškas pasiekimas - toks didelis atrodė šitas skaičius
Išsilaikiau balne mažiau kaip savaitę.
Kadangi tai buvo labai seniai, tikslios chronologijos neatsimenu, tačiau, kadangi pirkau naujas knygas, pagal jų išleidimo datą galima nuspėti kada kokius žingsnius esu padaręs. Taigi, dabar laikau rankose seniausią savo pirkinį ir tai yra 1982 metais išleistas “Учебник английского языка”. Čia turiu pastebėti, kad kai mokiausi VISI (dabar VGTU) trūko specialiosios literatūros lietuvių kalba, todėl dalis vadovėlių buvo rusiški. Tada ir atsirado mano nemeilė lietuviškiems raštams. Rusiška literatūra buvo lengvai suprantama tuo metu kai lietuviška dažniausiai būdavo parašyta labai jau “заумно”. Įspūdis buvo toks, kad lietuvių mokslinčiai prirašo šimtus lapų ir nesugeba pasakyti nieko, kas būtų naudinga. Tiesa, moka labai gerai parodyti, kokie JIE yra protingi.
Dar kartą ant to paties grėblio buvau užlipęs, kai mokiausi naudotis kompiuterinėm programom. Lietuviška literatūra man pasirodė neįveikiama, todėl vėl grįžau prie rusiškos.
Taigi, “Учебник английского языка”. Veikalas, kurį sudaro 637 puslapių mažom raidėm. Tai beje dar vienas esminis skirtumas, kurį pastebėjau tarp lietuviškos ir rusiškos literatūros. Rusiškos knygos (aišku negaliu tvirtinti 100%, bet kiek pastebėjau) yra spausdinamos ant plono popieriaus, tarpai tarp eilučių maži, raidės taip pat mažos. Lietuviška literatūra atrodo diametraliai priešingai, todėl lietuviškos knygos atrodo storos ir solidžios, be to jos yra pakankamai sunkios. Matyt tokiu būdu lengviau pagrįsti jų nežmoniškas kainas.
Savo garbei turiu pripažinti, kad neįveikiau nė vieno puslapio iš šio vadovėlio.
Dėl šių savo dviejų nesėkmių kaltinau save dėl valios stokos ir šiuo atžvilgiu jaučiausi blogai. Dabar tai vertinu kaip smegenų pasipriešinimą kvailai invazijai. Kaip sakė Birkenbihl:
“Mūsų smegenys yra organas, kuris privalo padėti mums išgyventi. Jei mokomės prasmingų dalykų – mums nuostabiai sekasi. Tačiau į labai rafinuotą smegenų veiklos sistemą gerokai sunkiau įtraukti beprasmę informaciją, nes jos negalima “įkabinti” į tinklą. Būtnet to mes ir reikalaujame iš savo smegenų, kai mėšlungiškai kalame žodžius.”
Tas pats pasakytina ir apie gramatikos studijas. Taigi, čia mes galime lengvai apskaičiuoti, kad mano, kaip anglų kalbos mokinio stažas jau siekia beveik 30 metų! Tačiau iki 2005 metų iš vietos nepajudėjau nė per nago juodymą.
Tais pačiais 1982-siais įsigijau dar vieną pirkinį - B.Svecevičiaus “Lietuviški-angliški pasikalbėjimai”. Mano atmintis nesiekia taip toli, kad galėčiau prisiminti, jog būčiau perskaitęs bent vieną šios dirbtinės Soviet English kalbos puslapį.
Varčiau. Bet tik pavarčiau ir viskas. Smegenys atmetė ir šį produktą, už ką dabar esu dėkingas savo intuicijai ir sveikai nuovokai, kadangi dabar jau žinau, kad niekur su tuo nebūčiau nuvažiavęs.
1983 metais nusipirkau “Русско-английский разговорник”. Tai nelapyginamai geresnė knyga (312 puslapių mažom raidėm, kai tuo metu Svecevičiaus knygelėje 232, tiesa, prie sovietų lietuviškos knygos irgi buvo spausdinamos mažom raidėm ir ant plono popieriaus). Jos likimas toks pats - varčiau.
1986 metai.
“Anglų-lietuvių kalbų žodynas”. Didelė knyga. Sovietinė. 1094 platūs ir aukšti puslapiai ant plono popieriaus mažom raidėm. 60000 žodžių. Jeigu būčiau mokęsis tais tradiciniais-hemorojiniais būdais, gal ir būčiau turėjęs iš jos kažkokios naudos. Tačiau nesimokiau.
1989 metai.
Bandymas sugrįžti prie vokiečių kalbos. Nusipirkau knygelę “Alles gute! Vokiečių kalbos televizijos kursas”. Darbo su ja likimas lengvai nuspėjamas - perskaičiau 0 puslapių.
1991 metai.
“Lietuvių-anglų kalbų žodynas”. 832 puslapiai mažom raidėm. 50000 žodžių.
Kadangi mokykloje reikėdavo atsakinėti kaip užsienio kalba bus tas ar kitas lietuviškas žodis, maniau kad taip ir reikia mokytis - reikia išmokti kaip angliškai bus tas ar anas. Todėl žiūrime į lietuvišką žodį ir iškalame, kaip tai bus angliškai. Taip ir nepradėjau šios veiklos. Ir ačiū Dievui.
Tačiau turiu draugą, kuris kalba angliškai (1,5 metų gyveno Amerikoje). Kai paklausiau, kaip jis to išmoko, tai sakė, kad turėjo gerą anglų kalbos mokytoją, kuri jį išmokino anglų kalbos dar vidurinėje. Tiesa, jis man taip ir nepaaiškino, kurių galų po to jis vėl ėmėsi mokytis anglų kalbos (kai ruošėsi išvykti Amerikon), jeigu jau taip gerai buvo “išmokintas” mokykloje…
Taigi, tas vaikinas nusprendė išmokti visus angliškus žodžius ir, atsivertęs žodyną, pradėjo nuo “a” (beje N. Zamiatkinas irgi kažkada taip darė :). Po kurio laiko jam nusibodo, kad visi žodžiai yra tik iš “a”, tai pradėjo mokytis ir kitomis raidėmis prasidedančių žodžių. Visame šiame briede buvo viena racionali užuomazga.
Jis susirašydavo žodžius ant kortelių (berods po 10 per dieną, jei man nemeluoja atmintis), juos išmokdavo, o kitą dieną pasikartodavo. Po savaitės pasikartodavo visus praėjusios savaitės žodžius ir pradėdavo naują žodžių partiją. Taigi matome, kad čia į areną išeina kartojimai. Nepaklausiau iš kur ta idėja, galbūt mokytoja ją pasakė.
Priimant, kad po mokyklos jis iš tikrųjų galėjo kažkiek kalbėti angliškai (prie viso to jis dar mėgo išsiversti dainų tekstus), toks būdas padidinti žodžių atsargą gal ir turėjo kažkiek racijos, tik pasirinkimas, kurių žodžių mokytis, buvo švelniai tariant keistokas. Bet turint omeny, kad jis rengėsi išmokti visus žodžius, tai nėra taip jau svarbu, nuo kurio galo pradėti.
Tai yra valingas vaikinas ir galiausiai jis pasiekė savo, taigi, nugalėtojai neteisiami. Man gi šitas žodynas niekuo nepasitarnavo. O ir negalėjo pasitarnauti, kadangi jis galėjo būti naudingas tik tuo atveju, jeigu aš būčiau rašęs angliškai ir bučiau nežinojęs vieno ar kito žodžio. Tačiau anuo metu iki mano pirmojo rašinio dar buvo likę 18 metų…
Tais pačiais 1991-siais nusipirkau dar vieną Svecevičiaus pasikalbėjimų knygelę - “Lietuviški-angliški pasikalbėjimai turistams” - tikėjausi, kad čia gal jau nebus Soviet English, kadangi išleista jau “prie Lietuvos”. Keli pavyzdžiai frazių, kurių gali prireikti turistams:
“Kurioje valstijoje (grafystėje) ypač išvystytas šiltamių ūkis?”
“Ar yra žemės ūkio kooperatyvų?”
“Ar Jūsų šalyje daug smulkių fermerių ūkių?”
Matosi, kad autorius yra gerai susipažinęs su turistų interesais ir klausimais, kuriuos jiems rūpi užduoti. Matyt daug keliauja.
1994 metai.
Nusipirkau Svecevičiaus “Lietuvių-anglų ir anglų-lietuvių žodyną”. Jis - plonas - tik 287 puslapiai. Po 14000 žodžių į vieną ir į kitą pusę su trumpais paaiškinimais. Tikėjausi jį vežtis į keliones, kadangi tampytis su savimi du storus žodynys būtų nepatogu. Turiu pasakyti, kad esu ėmęs į keliones pokalbių knygeles, gal net ir šį žodynėlį, tačiau taip ir nesu pradėjęs jų skaityti.
Toliau stojo ilgalaikė ramybė… Atsikandęs taip ir nepavykusių bandymų išmokti kalbų užmečiau šią idėją 8-iems metams.
2002 dar buvo kilusi idėja imtis vokiečių kalbos, kadangi jos mokiausi mokykloje ir tikėjausi ją panaudoti vokiškai kalbančiuose kraštuose, kur važinėju slidinėti. Pagal tos knygelės vizualinę būklę ir kvapą spėju, kad taip ir nebuvau jos net atvertęs…
Paskui įsigijau kompiuterį ir, kadangi jūzinau tik rusišką internetą (angliškai anei vokiškai nemokėjau, o lietuviškame neradau nieko, kas būtų mane sudominę) tai natūralu, kad užsikabinau už visokų 25-tų kadrų ir kitokių idėjų, kur galima sukišti kalbą galvon, nieko neveikiant. Daug iš to laikotarpio neprisimenu, bet buvo viena tokia nemokama programėlė, kurią reikia tik paleisti ir ji kampe prie laikrodžio rodo besikeičiančius angliškus žodžius kartu su vertimu į rusų kalbą.
Mokytis su ja nereikėjo, kadangi jos paskirtis buvo tuos žodžius, kuriuos aš neva mačiau periferiniu matymu, sukišti tiesiai pasąmonėn ir atitinkamai smegenysna
Mano 16-os metų mokymosi mokyklose stažas, viltis ir tikėjimas davė pagrindo manyti, kad taip ir įvyks. Deja, kiek pamenu šiuo būdu išmokau lygiai 0 žodžių…
2004 m.
Bevažiuojant slidinėti į Italiją, galutinai susitrynė stabžių kaladėlės ir jas reikėjo pakeisti. Wroclave to nepavyko padaryti, kadangi pas mane buvo amerikoniška mašina, kurios nebuvo jokiuose Europos kataloguose, taigi lenkai negalėjo nieko pasiūlyti. Taip nuvažiavom iki Miuncheno, kur paaiškėjo, kad vokiečių kalboje esu visiškas bejėgis. Išgelbėjo draugas, kuris su vokiečiais, kaip man tada pasirodė, visiškai laisvai susikalbėjo angliškai.
Po trijų tokių sesijų - autoservise, traukinių stotyje ir automobilių nuomos firmoje aš buvau sužavėtas. Po to jis kuo puikiausiai susikalbėjo angliškai Italijoje. Čia reikia pastebėti, kad kalnų italai beveik visi laisvai kalba 3 kalbom - itališkai, vokiškai ir angliškai. Kodėl? todėl kad pas juos atvažiuoja slidinėtojai, su kuriais jiems reikia susikalbėti, norint parduoti savo paslaugas ar produktus - štai kur gyvybiškai svarbi motyvacija!
Čia aš buvau galutinai pribaigtas. Nusprendžiau išmokti angliškai. Ir pradėjau iš karto. Tiksliau po metų…
2005 metai. Pirmasis persilaužimas. Moralinis.
Pagaliau pradėjau iš tikrųjų mokytis. Startavau su anglų kalbos mokymosi programa “English +”, kurią platino UAB “Alna” ir kuri buvo skirta Windows 98 operacinei sistemai. Ją sudarė 12 CD. Tai buvo kursas, skirtas pradėti nuo 0 ir baigėsi “Business English” kalba. Su šia programa turėjau išmokti 12000 žodžių ir buvo skelbiama, kad šio kurso trukmė - 1200 valandų. Tai darė įspūdį
Tiesa nesusimąsčiau apie tai, kodėl, tuo metu kai kompiuterinės technologijos keičiasi vos ne kasdien ir jau buvo 4 metai, kaip buvo Windows XP, ši programa taip ir nebuvo perleista iš naujo ir pritaikyta naujai operacinei sistemai…
Taigi pradėjau mokytis. Kas buvo gero toje programoje?
Visų pirma, labai didžiuojuosi tuo, kad nepradėjau mokytis gramatikos taisyklių. Jas perskaitydavau vieną kartą (kad galėčiau užsidėti varnelę) ir po to dariau pratybas. Atsakymus bandžiau atspėti intuityviai ir tai buvo mano pirmasis protingas žingsnis per visus šiuos 23 nesėkmingų bandymų metus. Kaip jums toks skaičius? 23 nesėkmingų bandymų metai? Ar kas nors gali tai perspjauti?
Iš tikrųjų apie gerąsias programos puses kaip ir neturiu ką pasakyti, nes nematau ten tokių. Ten galima išmokti tarti visas raides ir sužinoti kaip jos vadinasi, galima išmokti skaičius ir galima sukaupti tam tikrą žodyną startui, kadangi pradžioje žodžiai yra susieti su paveikslėliais, taigi juos lengviau atsiminti. To, kas iš tikrųjų yra svarbu - tai yra klausymo ir skaitymo - ten yra pats minimumas.
Blogosios programos pusės (In My Humble Opinion)
- Gramatika - nereikalinga
- Pratybos - nereikalinga
- Testai - nereikalinga
- Dirbtiniai idiotiški pokalbiai (tipo ofise, ligoninėje ir pan.) - nereikalinga
- Kryžiažodžiai - nereikalinga
Yra keturi skyriai: gramatika, skaitymas, kalbėjimas ir žodynas. Trūksta tik smulkmenos t.y. to kas svarbiausia pradedančiajam lygiai kaip ir pažengusiam - klausymo. Nuostabu!
Viena iš kvailysčių, kurias tada dariau - tai mokiausi tarimo ir kalbėjimo. Tai buvo tiesiog per anksti ir sugaišau begales laiko tam, ką vėliau ir taip būčiau išmokęs - natūraliai.
Didžiausia nesąmonė.
Vedžiau žodynėli Excel’yje. Visus naujus žodžius iš programos surašydavau į Excel į du stulpelius - anglišką ir lietuvišką. Pavienius žodžius! Juos išmokdavau, o po savaitės pradėdavau savo pamokas nuo kartojimo (nzn. iš kur ta idėja, kad reikėjo kartotis, bet tai padėjo tuos žodžius geriau prisiminti.) Angliškus žodžius uždengdavau perfokorta (taip taip - ir dabar dar jų turiu), žiūrėdavau į lietuviškus ir bandžiau prisiminti, kaip tai bus angliškai.
NESĄMONIŲ NESĄMONĖ!
Mėginau forsuoti aktyvų žodyną, neturėdamas pasyvaus. Birkenbihl pasakytų, kai tai prieštarauja smegenų veiklos principams. Aš gi, kadangi esu valstietis, tai ir pasakysiu ūkiškai - tai prieštarauja sveikam protui!
Kodėl taip dariau? Todėl, kad taip mokė mokykloje nuo pat antros klasės (ačiū partijai ir vyriausybei)!
Dabar matau, kad išėjęs pirmą diskelį taip išmokau (išvargau - išprievartavau savo smegenis) - lygiai 500 žodžių. Padaręs reviziją radau, kad 2005.09.10 teisingai atsakiau 95,6% žodžių. Taigi tokia mano metodika kaip ir veikė, bet šis rezultatas buvo išvargtas. Sekanti revizija buvo po pusantrų metų - 2007.04.22 - 84,6%. Matome, kad po 1,5 metų, nežiūrint į tai, kad mokslus tęsiau, didelė dalis žodžių sėkmingai buvo užmiršta.
Tuo tarpu naujų žodžių (iš antrojo diskelio) įsiminimas tą pačią 2007.04.22 buvo tik 73,5% - dar blogesnis.
Su programa dirbdavau du kartus per savaitę po pusę dienos - labai labai retai ir labai labai perdaug. Nenuostabu, kad tai pradėjo varyti frustraciją ir galiausiai, 2 metus išėjęs vos 2 diskelius iš 12, mokslus užmečiau. Oficiali priežastis - pakeičiau darbą ir atsirado daug reikalų, kurie buvo svarbesni ir kuriuos reikėjo atlikti tuojau pat.
2008 metai.
Nusprendžiau grįžti ir supratau, jog tam reikia, kad kas nors man smarkiai išspardytų šikną. Išvažiavau Afrikon, žinodamas 1767 žodžius iš kurių 308 buvau pamiršęs (tai mano 2 metų(!) darbo rezultatas). Per Londoną. Čia ir atsitiko tai, ką aprašiau savo bloge:
Skrydis buvo atidėtas 24 valandom, oro uosto dabuotoja man kažką aiškino, tačiau aš nesupratau nė vieno žodžio. Turėdamas beveik 1500 žodžių bagažą nesupratau nė vieno žodžio, išėjusio iš “nativ” burnos! Gerai, kad davė man popierių. Iš rašto, ačiū Dievui, pavyko suprasti kas įvyko ir ką reikia daryti. Taigi, gavau pirmąjį gerą spyrį į užpakalį (ko ir buvo siekiama).
Paskui turėjau 2 savaites pokalbių su britais prie pusryčių/pietų/vakarienės stalo ir kiekvieną kartą atsiimdavau savo spyrių šiknon porciją. Jaučiausi siaubingai. Norėjosi kuo greičiau sprukti nuo tų britų šalin, kad nereikėtų kankintis. Terapija padėjo. Grįžęs iš karto (šį kartą iš tikrųjų iš karto) ėmiausi trečiojo savo beviltiškai pasenusio English + diskelio. Tuo pat metu ėmiausi skaityti Veros F. Birkenbihl knygą “Lengviau mokykimės užsienio kalbų”, kuri pas mane prasivoliojo 2 metus, kadangi išmuštruotas mokyklinių tiesų ir nusivylęs savo kvailais bandymais išmokti angliškai, nieko neveikdamas, paprasčiausiai jau netikėjau, kad gali būti “lengviau”.
Mano išvada anuo metu buvo labai paprasta: “Koks čia gali būti lengviau? Taigi žodžius reikia kalti!”
Dabar pasakytume, kai tai yra tuo pat metu ir tiesa, ir netiesa. Tiesa, kad reikia žinoti daug žodžių, o kad juos reikia kalti - tai antra NESĄMONIŲ NESĄMONĖ. Ir aš labai džiaugiuosi, kad čia - LingQ’e - mes jau turime gyvų, autentiškų ir grynai tautinių - lietuviškų - pavyzdžių, kaip galima sėkmingai mokytis anglų kalbos visai nesimokinant žodžių.
Miride, jeigu tu nieko prieš, dedu nuorodą į tavo profilį, kad visi galėtų pamatyti savom akim, apie ką aš kalbu (tu gi pas mus - ryškiausia žvaigždė Jeigu prieš - išmesiu. Tik tark žodį, ir mano siela pasveiks
Taigi čia yra pavyzdžių pavyzdys, kaip reikia mokytis kalbų - Login - LingQ
Mokytojas atsiranda tada, kai mokinys pasiruošęs. Po dviejų savaičių kasdieninio vanojimo per kuprą lazda aš jau buvau pasiruošęs, taigi ėmiausi šios knygos ir ją perskaičiau. Tiesa, turiu pasakyti, kad su juodukais Afrikoje man sekėsi nepalyginamai geriau nei su britais. Daug ką iš jų kalbos supratau, tiesa jie mane suprato labai sunkiai ir tik po daugybės pakartojimų tiksliau po daugybės bandymų pasakyti kitaip - kitokiais žodžiais.
Su Birkenbihl knyga mano idiotiško mokymosi periodas, su ilgesnėm ar trumpesnėm pertraukom užsitesęs 26 metus ir davęs man 1500 žodžių bagažą, su kuriais aš buvau toks pat bejėgis, kaip ir būčiau nežinodamas nė vieno, pagaliau pasibaigė. Tiesą sakant, jis dar važiavo iš inercijos gerus 2 mėnesius, kadangi man trūko valios mesti šalin niekam tikusį kursą ir imtis tikrų dalykų.
O ką, jeigu nepavyks? Maža, kad tai atrodo protinga ir logiška. O gal aš durnas? Gal man šita sistema nesuveiks? Juk su English + kad ir vėžlio greičiu, bet vis dėlto judėjau pirmyn. Ir mokymosi specifiką jau buvau pakeitęs. Atsisakiau to sekinančio “savaitinio” mokymosi ir dabar ėjau po 1 pamoką kasdien. Net jeigu ji užtrukdavo tik 15 minučių. Mano nuostata buvo tvirta - 1 diena - 1 pamoka.
Dabar matau, jog tikrai buvau durnas, kad taip galvojau, bet iš kurgi galėjo būti kitaip? Juk vienintelis šiaudas, už kurio galėjau nusitverti, tai buvo ta vienintelė Birkenbihl knyga, tačiau tuo metu man tai buvo tik protingai skambanti teorija. Juk aš nemačiau savom akim pačios Birkenbihl, kuri būtų kalbėjusi 10 kalbų…
Gerai. Raštas gavosi neleistinai ilgas. Nemaniau, kad tai taip užsitęs. Todėl tuo tarpu baigsiu šią savo “sėkmės istorijos” dalį, nors sėkme čia dar net nekvepia. Po 26 metų blaškymosi, vis dar nekvepia…
Kol kas turime tik vieną dalyką - tai viltį, kurią suteikė Veros F. Birkenbihl knyga. Sėkmingesnį etapą aprašysiu vėliau. Jo metu padariau tik vieną tikrą nesąmonę, bet ji tęsėsi palyginti trumpai (“iš inercijos”) ir apie tai kitą kartą. Ačiū, kad žiūrėjot
Išvada:
“Tas žino pakankamai, kuris žino, kaip mokytis,” - Henry Adams.
Graudžioji šio reikalo pusė yra ta, kad nė vienas mokytojas ar dėstytojas per visus mano 16 mokymosi mokyklose metų taip ir neiššmokino šio vienintelio iš tikrųjų vertingo dalyko. Viskas būtų taip ir pasilikę, jeigu nebūčiau to sužinojęs pats.