Yra nuomonė, kad gyvenime niekas nenutinka atsitiktinai. Taigi, papasakosiu vieną neatsitiktinę istoriją.
Ji prasidėjo tikriausiai nuo to, kad mano dukrai ankstyvajame etape (nuo 2 iki 4 klasės) nelabai sekėsi anglų kalba. Kad išvaduoti vaiką nuo buko žodžių kalimo (pacituosiu mokytojos atsakymą į klausimą, kaip galima išmokti tiek daug žodžių: “Taigi iškalkit!”) nusprendžiau, kad juos reikia išeiti iš anksto su Supermemo.
Tačiau mokykliniai wordlistai - tai nėra tai, kas galėtų sudominti normalius vaikus. Todėl lygiagrečiai užleidome kitą procesą - “movie technique”, apie kurią sužinojau iš A.J.
Mūsų pirmasis šaltinis buvo “The Lion King”. Importavome subtitrus į LingQ, o sukarpytą į 2-3 minučių gabaliukus filmą vaikas žiūrėjo per savo mobiliaką 4 kartus per dieną - kaip aspiriną gėrė 
Tai tokia būtų priešistorė. Dabar istorija.
Vieną kartą, benaršydamas pasaulinį voratinklį, “neatsitiktinai” užsiroviau ant Chris Norman. Pasidarė įdomu, kaip atrodo senis. Pirmiausia atsidarė šitas:
Kūrinį virškinau kelias dienas. Paskui kažkaip man pasirodė, kad būtų pernelyg brangu daryti tokias “dekoracijas” paprastam video klipui ir tada man šovė į galvą mintis, kad čia tikriausiai yra tikras vaidinimas.
Kadangi viena iš artimiausių civilizuotų vietų mums yra Londonas (3 valandos kelio - maždaug kaip iš Klaipėdos į Vilnių) pradėjau ieškoti ten. Ir štai, ką radau:
(Čia būtinai pažiūrėkit visus video, kurie eina automatiškai iš eilės ir ypač interviu su kūrėjais. Apie kalbas taip pat bus)
Beliko detalės - dielo techniki Pažiūrėjom vaidinimą tą pačią 2009-ųjų vasarą Londono Lyceum Theatre. Geras stimulas vaikui mokytis anglų kalbos
Nustebino tai, kad vaikų žiūrovų tarpe buvo mažuma…
Daugiau nieko nerašysiu. Čia reikia žiūrėti Must see, kas bus Londone (sorry, Karemi, kad neparašiau anksčiau, kol dar buvai UK ar kuriame kitame iš 19 pasaulio miestų, kur jis rodomas. Miestų sąrašas čia:
Per pirmus 10 metų vaidinimą pažiūrėjo virš 15 mln. žmonių. Vien tik Brodvėjuje per 5292 dienas (miuziklas jau rodomas 14,5 metų kasdien, o kai kuriomis dienomis po 2 kartus per dieną) jis buvo parodytas 6048 kartus - tai 6-tas vaidinimas pagal ilgaamžiškumą Brodvėjaus istorijoje.
Įdomu kas yra sunkiau - dirbti prie statybų ar vaidinti teatre… 14,5 metų tas pats, tik vaikai keičiasi, kadangi užauga ir netinka vaikų vaidmenims.
Tai va. Viskas, ką čia aparašiau, yra ne į temą. O iš tikrųjų, tai prisiminęs kelias menininkų ir amatininkų istorijas, norėjau parodyti, kaip Hans Zimmer, kuriam buvo patikėta sukurti muziką pirmajam The Lion King filmui, sprendė šią užduotį.
Jis nusiuntė pasiuntinius į Pietų Afriką, kuris vaikščiojo po barus ir klubus ieškodami, kas galėtų sukurti dvasią būsimam filmui.
Jis ten rado Lebo M. Tas žmogus buvo atvežtas į Ameriką ir 30-tojo savo gimtadienio proga pirmą kartą gyvenime valgė gimtadienio tortą.
“When Disney approached me to compose the soundtrack for “The Lion King,” I knew exactly who I wanted to work with and just about had to send out search parties into the African bush to find Lebo. He is the movie.” - Hans Zimmer, Composer “The Lion King”
"Lebo is forever the spirit and voice of “The Lion King.” - Don Hahn, Producer “The Lion King”
http://www.lionking.org/~zimmer/Lebo_M.html
Gyvenčiau Londone, žiūrėčiau tą vaidinimą kasdien
Ir iš kur mes - vyžoti būrai - galėtume sužinoti tokius dalykus, jeigu nesimokytume kalbų…
P.s. Tą vakarą Londone dar buvo toks prikolas. Taksistas iš mano tarties niekaip negalėjo suprasti į kokią gatvę mane vežti į viešbutį. Gerai, kad buvau atsispausdinęs ant popieriaus, nes kitaip būtų tekę nakvoti ant suoliuko, nežiūrint į tai, kad už nakvynę buvo apmokėta iš anksto. Taigi, tarimas lygiai kaip ir apdairumas yra svarbu
P.p.s. Čia Rosie O’Donnell pristatymas:
O čia Jason Raize (Simba) iš originalaus Brodvėjaus cast’o dainuoja The Sounds Of Silence (The Lion King way)
