Kažkada mokykloje buvo tokia disciplina - lietuvių kalba ir literatūra. Taip išeina, kad žmogui, kuris mokosi kalbos ir siekia tapti raštingu, literatūra yra svarbu. Benaršydamas Selindžerio radau daug įdomybių. Viena iš jų - literatūros paskaitos Yale universitete. Apie Selindžerį, Keruaką ir kt.
Toliau filosofijos paskaitos:
https://www.youtube.com/watch?v=p2J7wSuFRl8 - profesorius, sėdintis turkiškai ant stalo:)
ir taip toliau. Be galo įdomūs dalykai. Trumpam vėl pasijutau studentu 
kur diedas ant stalo tai nieko, o profesorės Hungerford labai man balso tembras per smegenis pjauna…tikriausi reikia prisipratint, kad nenervintų
Man tai visai nieko ta moteriškė. Kalba be jokių mūū ar beee - kaip iš gaidų.
Tiesa, aš irgi turėjau dėstytoją, kuris pradėjo nuo to, apie ką mes paskaitų metu nekalbėsime. Dėstė jis mums mokslinį ateizmą (kaip tik laisvos Lietuvos priešaušryje), bet taip nieko ir neišdėstė, kadangi iki pat paskutinės paskaitos vis kalbėjo apie tai, apie ką mes nekalbėsime. O gal tokia ir buvo jo intencija… Tokia tipo diversija iš vidaus. Juk tai ko gero pats geriausias būdas pasipriešinti sistemai - prasibrauti į jos vidų, užimti mokytojo vietą ir neišmokyti nieko iš to, ko “reikia” mokyti.
Tuo tarpu TSKP istorijos dėstytoja L.Brežnevo laidotuvių dieną atėjo į paskaitas pasirėdžiusi juodais rūbais.
tai nieko moteriškė, bet visiems gi neįtiks
iš brežnevo laidotuvių tik pamenu, kad labai bumtelėjo kai grabą leido…pirma mintis buvo, kad iškrito
Matyt sunkus buvo apsauginiai neišlaikė virvių rankose ar gal pradėjo vartytis grabe tuo metu, kai leido…