Lūzerių laidotuvės

“Lūzeris” lietuvio sąmonėje turbūt yra nelabai gražus žodis. Man gi jis viso labo apibūdina žmogų, kuris pralaimėjo. Visi mes pralaimime daugybę kovų, o laimime tik kelias. Nepralaimi tik tas, kuris nieko nedaro.

Sakoma, kad Tomas Edisonas, kurio oficialus išsimokslinimas tesiekė vos 3 mėnesius padarė 1000 (Napoleon Hill rašė, kad 10000) elektros lempučių, kurios nešvietė ir tik vieną, kuri švietė net 7(!) valandas. Šio “bemokslio” vardu JAV užpatentuota 1093 išradimai.

Mokyklos nuosprendis:

“In school, the young Edison’s mind often wandered, and his teacher, the Reverend Engle, was overheard calling him “addled”. This ended Edison’s three months of official schooling.”

Gerai, kad mokykla nėra paskutinė teismo instancija.

Kitam “mažamoksliui” - Andrew Carnegie užteko 4 metų mokyklinio išsilavinimo, kad valdyti 25% JAV plieno pramonės.

Tai yra nugalėtojai. Nepaisant to, ką apie juos pasakytų “geriau išsimokslinę.” Napoleon Hill aprašo dar vieno mažamokslio Henry Ford’o, kaltinamo tamsumu “atestaciją”. Henry Ford’as, beje, buvo žmogus, kuris sugalvojo, kuo pakeisti arklį, tempiantį vežimą. Nežiūrint į tai, jis buvo vadinamas “an ignorant pacifist.” Taigi per atestaciją jam uždavinėjo tokio tipo klausimus (panašiai, kaip šauniajam kareiviui Šveikui):

“How many soldiers did the British send over to America to put down the Rebellion of 1776”
H.F. atsakymas: “I do not know the exact number of soldiers the British sent over, but I have heard that it was a considerably larger number than ever went back.”

Ir panašiai. Galiausiai neapsikentęs Fordas pareiškė: “If I should really WANT to answer the foolish question you have just asked, or any of the other questions you have been asking me, let me remind you that I have a row of electric push-buttons on my desk, and by pushing the right button, I can summon to my aid men who can answer ANY question I desire to ask concerning the business to which I am devoting most of my efforts. Now, will you kindly tell me, WHY I should clutter up my mind with general knowledge, for the purpose of being able to answer questions, when I have men around me who can supply
any knowledge I require?”

Jau buvau įdėjęs nuorodą į video, kur Šerlokas Holmsas kalba apie didelio kiekio bendrinių žinių naudą.
http://tinyurl.com/76pgorn

So… (taigi)

Kur aš lenkiu? Kuo toliau, tuo labiau specializuojasi pasaulis. Žinių tiek daug, kad gerai žinoti visko paprasčiausiai neįmanoma. Kalbų mokymesi pastebiu tą patį. Tačiau mokykla reikalauja, o jos vaisiai - brangūs tautiečiai - pageidauja žinoti viską ir maža to - gerai žinoti. Todėl tie tautiečiai ir zubrina gramatikos taisykles ir kala žodžius. Jie nekalti, tačiau apsėsti.

Tačiau mes žinome, kad daugiau, kaip 90% kris šitoj nelygioj kovoj. Lyginant su visom gyvenimo nesėkmėm IMHO kalbų studentų rezultatai yra tiesio puikūs. 5 ar 10 procentų sėkmingų studentų mano nuomone yra labai daug (“lūzerio” Edisono efektyvumas su lemputėm tesiekė 0,1%).

Rašau visa tai dėl to, kad man vis neduoda ramybės esminis klausimas. Kokia prasmė stengtis dėl tų, kurie visvien pralaimės? Gal jau man metas nustoti statyti klizmas lavonams ir verčiau orientuotis į tuos, kurie turi šansų kažko išmokti (o tai priklauso tik nuo požiūrio, kadangi jeigu žmogus mano, kad reikia mokytis taip kaip mokykloje, tai čia čia jau bepadėsi tokiam)?

Praėjusio konkurso metu paaiškėjo įdomių dalykų. Buvo vienas nusiskundimas į kurį ko gero be reikalo sureagavau ir buvo pora padrąsinimų. Esmė, kaip suprantu, tame, kad mano kieta kalba protingų žmonių neatbaido, o gražbyliavimas prieš pasmerktuosius ko gero neduos naudos niekam.

Dar vieną padrąsinimą išgirdau iš John Carlton, kuris laikomas vienu geriausiu reklaminių straipsnių rašytoju pasaulyje. Jis sako, kad jeigu parduodant prekes nebūna 7-12% grąžinimų, vadinasi tu pardavinėji nepakankamai kietai. Jis rašo kietus ir kartais įžeidžiačius (kai ką) straipsnius. Ir sako tiesiai šviesiai: “Go and offend some people!” Ir ką gi? Jis geriausias.

Tai, sakau sau, gal jau nustosiu glaistyti kampus ir grįšiu prie savo stiliaus. Kas nesupras, ką gi, apsieis balius ir be sosiskų.

@Gintaras. Kažkada skaičiau - nė viena perskaityta knyga nepadės tau suprasti savęs taip gerai, kaip ta, kurią parašei tu pats. Tu parašei ilgą straipsnį ir pagaliau pats atradai tai, kas kitiems buvo aišku visada. Su kuo ir sveikinu.:slight_smile:

Kiekvienas žmogus yra unikalus. Kiekvienas rašytojas yra unikalus. Ir kiekvieno rašytojo stilius taip pat. Čia ir yra jo vertybė. Tu negali patikti visiems. Gali pataikauti vieniems, bet tada bus nepatenkinti kiti. Todėl visada tesingiausia būti savimi.

Go and offend some people? Na, ką gi, nuostabiai pasakyta…

Nes kam reikia pataikauti daugumai, kurios pagrindinė savybė yra tingumas? Kokias protingas tiesas tu sakytum, kaip meiliai tai darytum, jie vis vien ras krūvą kontrargumentų, kodėl jie negali to daryti…

Tu turi daug išminties, daug galimybių ir daug energijos ir džiaugiuosi, kad ruošiesi ją nukreiptį į tuos, kam tikrai to reikia ir kurie visa tai įvertins…

O dar labiau džiaugiuosi, kad grįžai į šeimą ir vėl džiuginsi visus savo darbais, apmąstymais, palaikymu ir pavyzdžiu, naujomis idėjomis, neįkainojamais patarimais ir tiesiog savo buvimu čia, nes esi labai mums visiems reikalingas.

@miride
Ačiū. Taip išsiplėčiau, kad pamiršau parašyti pagrindinę idėją, dėl ko visas šitas rašinys.
Taigi, Amerikos plieno karalius Andrew Carnegie tikėjo, kad galima padėti žmonėms, ieškantiems sėkmės recepto. Jis manė, kad per 20 metų galima surinkti pakankamai informacijos ir parašyti apie tai knygą ir pasiūlė tai padaryti Napoleon Hill’ui:

“When he saw that I had grasped the idea, he asked if I would be willing to spend twenty years or more, preparing myself to take it to the world, to men and women who, without the secret, might go through life as failures. I said I would, and with Mr. Carnegie’s cooperation, I have kept my promise.”

Tam kad ištarti žodžius “I would” Napoleon Hill’ui užteko 29 sekundžių. Vėliau Andrew Carnegie jam pasakė, kad jeigu šis su atsakymu būtų užtrukęs daugiau nei 60 sekundžių, Carnegie būtų atšaukęs savo pasiūlymą. Jo nuomone, jeigu žmogus, turintis pakankamai informacijos negali apsispręsti per minutę, jam negalima patikėti jokių svarbių užduočių.

Tai va. Turiu gerą skaitymą - Napoleon Hill “Think and Grow Rich.” Tai knyga, kuriai medžiaga buvo renkama daugiau kaip 20 metų.

Prisimenant istoriją, galiu pasakyti, kad man užteko vieno Birkenbihl knygos puslapio (netgi nepilno), kad suprasti, jog reikia mokytis kitaip. Tiesa, dar turėjau kvailų iliuzijų, kad reikia užbaigti tai, kas pradėta (esamą anglų kalbos kursą). Nuo šio senovės palikimo galutinai pavyko išsivaduoti per 2 mėnesius. Taigi, man Carnegie nebūtų patikėjęs misijos :slight_smile:

Kalbų mokymesi labai svarbu neturėti kvailų iliuzijų, kad kažką būtinai reikia užbaigti. Kažkur interneto platybėse regėjau tokį būdą, kaip nustatyti iš kokios medžiagos mokytis - jeigu neįdomu, mesk šalin ir susirask ką nors kita. Man regis, kad ta “pareiga” būtinai užbaigti pradėtus, tegu ir kvailus darbus, taip pat yra viena iš svarbiausių kliūčių, mokantis kalbos, kadangi tai varo nuobodulį ir užmuša motyvaciją.

@Gintaras. Gerai, kad išsiplėtei, buvo labai įdomu skaityti. Čia buvo labai daug man nežinomos informacijos. Tik dar galiu pridėti Edisono posakį (kurį, tiesa, visi ir žino:-) - Genius is 99 percent inspiration and 1 percent perspiration.

Perklausiau ištrauką iš filmo. Sutinku, kad pasaulis specializuojasi ir kad visko labai gerai žinoti neįmanoma. Bet aš labiau pritarčiau daktarui Vatsonui, kai jis sako, kaip būtų liūdna gyventi pasaulyje, kuriame negalėtum pasikalbėti apie poeziją, apie knygas ar apie Didžiojo Sprogimo teoriją. Pasaulyje, kuriame gyventų tik Šerlokai - siauros specializacijos genijai…Mums juk patinka eruditai:-) Todėl man visada būna įdomu bendrauti su mokslininkais. Netgi paprastas plepėjimas su jais apie viską ir apie nieką virsta nepaprastai įdomiu pokalbiu.

Ir dar - aš esu tiesiog įsitikinusi, kad pradėtus darbus reikia užbaigti:-) Yra atskiri atvejai, žinoma, pavyzdžiui, tai negalioja neįdomiai mokymosi medžiagai. Bet iš esmės - aplinkui pilna žmonių, kurie niekada nieko neužbaigia. Jie pradeda ryžtingai laikytis dietos, mankštintis, mokytis, o po trijų dienų jų geri ketinimai numiršta…Mes galime vadinti juos lūzeriais ir nevykėliais, bet iš tikro jie tik žmonės, kuriems neužtenka dvasinės stiprybės padaryti viską iki galo.

Turiu jau šitą knygą “Think and Grow Rich”. Perskaitysiu ir pažiūrėsiu.:slight_smile:

Na įsiterpsiu ir aš šiek tiek. Dėl lūzerių, tai jų buvo ir bus. Bet kada mes patys galim jais patapt kažkurioj srity kur nebūsim profais.
Jums ‘Gintarai’ ir ‘miride’ jau reikėtų kartu apsijungus išleist kokią nors ‘tipo’ brošiūrėlę apie kalbų mokymąsi. Tam reikalui aišku reikia rėmėjų, bet pati idėja būtų, neuždrbti pinigų, bet žmonėms užrodyti kelią, nes ne visi gi atranda auksines nuorodas. Kiek skaičiau atsiliepimų, tai dauguma patenkinti naujais vėjais… Čia panašiai kaip pažiūrėjus filmą ‘Zeltgeist’. Į viską žiūrim per nepastikėjimo prizmę, todėl ir sunku persiorentuot nuo mums įskiepytų dogmų. Aš netgi galvočiau, kad gal būtų galima suorganizuot kokį meetą (na va jau veikia užsienio kalba matyt) ir pabendrauti ta tema…

Pritariu Sauliui- brošiūrėlė brošiurėle, bet kokį seminarą tikrai galėtų surengti, nes ne visi žmonės su internetu palaiko artimus santykius:)

@Saulius503. Juokiuosi:-) Viskas jau taip beveik ir yra. Ir tai bus ne brošiūrėlė, o labai rimta knyga, kurią Gintaras jau rašo. O aš tik bėgioju aplinkui ir teikiu (ne)vertingus patarimus. Todėl galima teigti, kad mes jau bendradarbiaujame.:slight_smile:

Na, ir tiesą pasakius, Gintaro knygos labai laukiu. Nes Lietuvoje tokio tipo literatūros nėra ir knyga bus unikali.

Dėl susitikimo… Na, nežinau, tai reikštų, kad mes peraugome į kitą lygmenį. Ar tikrai peraugome? Nes vieno susitikimo maža. Reiktų kurti kažką panašaus į klubą, kurio nariai užsiimtų idėjų sklaida, mokymais, seminarais, straipsniais… Ar jau esame subrendę tai daryti?

Nes kol kas visa tai daro tik Gintaras…

Mano knyga stovi vietoje. Turiu viso labo tik dvi akis, dvi rankas ir vieną galvą. Dabar užsiėmiau savo blogų perdarymu (o dar ir pasimokyti norisi). Noriu pakeisti vaizdelį ir kai kuriuos žodžius. Čia pirmaeilė užduotis, kadangi lankytojų srautas didelis, o kaip matome pagal LingQ narių aktyvumo ataskaitą, realiai besimokančių yra tik vienas kitas.

Dar noriu perskaityti (perklausyti) krūvą knygų, kurių kol kas tik pavadinimus kolekcijonuoju. Photoreadingo nemoku, be to pastebėjau, kad negaliu skaityti bele kaip. Brendon Burchard knygą perskaičiau lengvai, nes man pažįstama jo kalba ir tema taip pat. Napoleon Hill norėjau perklausyti, bet pamačiau, kad nieko taip nebus. Aš galiu per 2 dienas perklausyti kažką, ką žmogus rašė 20 metų, bet kiek iš to bus naudos? Tai yra pernelyg rimta, todėl importuoju viską į LingQ ir klausysiu pakartotinai, kaip ir Steve knygą kažkada. Serialai jau atidėti į šalį. Man labai graži jų kalba, bet šiai dienai noriu gerai išstudijuoti Napoleon Hill.

Štai ką apie tuo metu dar neparašytą knygą manė pats A.Carnegie: “He believed the formula should be taught in all public schools and colleges, and expressed the opinion that if it were properly taught it would so revolutionize the entire educational system that the time spent in school could be reduced to less than half.”

Tik jis nesuprato, kad tradicinei švietimo sistemai to nereikia, kadangi jos misija yra ugdyti, kaip sako Robert Kiyosaki, pavaldinius, kurie dirbtų turtingiems. Gaunasi interesų konfliktas tpsknt. “Man nereikia kareivėlio, man tik reikia artojėlio.” Tai - liaudies išmintis.

Dėl idėjų sklaidos, tai prieš mane stovi visa sistema, o realiai palaiko tik viena Miridė. Tai nėra paprastas užsiėmimas. Kai mokiausi NLP, modulį apie darbą su įsitikinimais kartojau net du kartus (antrą kartą po metų). Turėjau labai gerą mokytoją iš Maskvos NLP Instituto - Andrejų Vinogradovą. Tai žmogus, kuris tuo metu būtent ir dirbo su žmonių įsitikinimais - jo darbas buvo organizuoti rinkimines kampanijas Ukrainoje ir padaryti taip, kad žmonės balsuotų už reikiamą kandidatą, t.y. už žmogų, kuris moka babkes už tai, kad gautų postą.

Bet jis yra Mokytojas, kuris nuolat praktikuojasi, o aš - tik mokinys kuris atsėdėjo auditorijoje 6 dienas prieš 8 metus. Vienintelis dalykas, ką atsimenu iš tų laikų, tai kad žmogaus įsitikinimų pakeisti neįmanoma, jeigu jis pats to nenori. Ir jeigu žmonės mano, kad reikia mokytis gramatikos, tai visa krikštyto pasaulio logika jų neįtikins, kad reikia daryti kitaip. Mamų forume yra prirašyta 250 puslapių (5 pilnos temos po 50 psl.) apie anglų kalbos reikalus mokykloje. Cituoju: “O kai privaciai destau tai irgi ateina su pagrindiniu prasymu, kad padet isisavint gramatika.” Tuom viskas ir pasakyta.

LingQ nėra gramatikos, todėl būsimiems lūzeriams čia nėra ką veikti, o kad nuo gramatikos studijų žmonės neišmoks kalbėti, Krašenas paskelbė dar prieš 30 metų. Ir kiek gi yra tokių kurie jį išgirdo? Steve, A.J., David Long ir dar vienas kitas. O visa kalbų mokytojų armija ir toliau pučia tą pačią dūdą.

Man labai padeda sėkmės istorijų tema, kadangi šiuo metu tai yra bene vienintelis dalykas, ką galiu parodyti ir rodau žmonėms. Kad pakeisti mokyklos mėsmalėje 10 metų maltų smegenų nuostatas apie kalbų mokymąsi, man reikia turėti parodyti kažką, kas darė kitaip ir per metus ar du padarė tai, ko anie nesugebėjo per dešimt. Tada dalis jų galbūt prablaivės, nors spėju, kad didžioji dalis ir toliau bėgios pas mokytojus, prašydami “padėti su gramatika.”

Norėčiau padėti tiems nabagams, bet ką galiu aš, jeigu jie patys to nenori. Negaliu gi aš priversti arklio gerti per prievartą.

Čia atsipalaidavimui truputį apie kalbas, skirtas rinkėjams :slight_smile: Мэр города Харькова Михаил Добкин - YouTube

Ar tikrai žmonės kurie nemoka užsienio kalbos yra lūzeriai? O gal jų gyvenimas neprivertė tos kalbos išmokti?
Leiskite pateikti keletą pavyzdžių iš kitų gyvenimo sričių:
Pasaulyje yra sukurta daugybė dietų, mitybos rekomendacijų, aiškinama, kad daugelio ligų ir mirčių priežastis yra nutukimas, vyksta seminarai, kursai, tačiau ar tai ką nors keičia? Tik nedaugelis žmonių ryžtasi mesti svorį savanoriškai, paprasčiausiai keisdami savo mitybą. Dalį žmonių keisti gyvenimo būdą priverčia pats gyvenimas, kai nebegali gyventi taip, kaip gyvenai- susirgus liga, kuri gresia mirtimi arba diskomfortu gyvenime. Daugelis žmonių supranta, kad per didelis svoris blogai, bet ar daugelis keičia gyvenimo būdą? Ne, kol neištinka bėda.

Lygiai tą patį galima pasakyti apie rūkymą. Manau visi supranta, kuo tai gresia, bet savanoriškai rūkyti meta vienetai. Pagrindinis nenoro mesti rūkyti priežastis- per sunku. Tačiau sužinoję, kad serga onkologine liga, rūkyti meta daugelis (bet ir tai, net tokiu atveju dalis žmonių lieka ištikimi šiam žalingam įpročiui).

Ką noriu tuo pasakyti? Geriausia motyvacija žmogui- kai gyvenimas priverčia išmokti to, ko nemokėjai. Daugelis žmonių, kurie mokosi anglų kalbą ir lanko kursus daugelį metų, nejaučia mirtino reikalo išmokti kalbą. O kai toks reikalas prispiria, paprastai anglų kalba yra išmokstama labai greitai, ir ne mokymosi metode čia esmė. Žinau pavyzdį, kai žmogus per pusę metų išmoko anglų kalbą (mokyklinė jo kalba buvo vokiečių), pradėdamas mokytis studijuodamas gramatikos vadovėlį ir versdamasis angliškus tekstus žodyno pagalba.
Tekstų klausimą jis pradėjo tik išmokęs gramatiką ir turėdamas tam tikrą žodžių bagažą. Įdėjęs labai daug darbo į tokį mokymosi metodą, jis išlaikė TOEFL testą, kuris reikalingas važiuojantiems į JAV studijuoti, baigė ten doktorantūrą ir dabar sėkmingai dirba JAV. Bet jam tos kalbos labai reikėjo, jis tam skyrė visą pusės metų laisvą laiką ir jam pavyko. Beje tada LingQ sistema dar nebuvo žinoma.

Kiek supratau miridė irgi išmoko anglų kalbą todėl, kad tam buvo didelis poreikis.

Žmogus yra iš prigimties tinginys-didelė dalis žmonijos progreso buvo iš tinginystės- kam sunkai nešti, jei galima panaudoti ratą, kam eiti grumtis su meška, jei galima ją nušauti iš lanko,…, kam mokytis savarankiškai užsienio kalbos, jei galima vaikščioti į kursus, tikintis, kad dėstytojai tą kalbą tau įdės į galvą. Aš čia labai primityviai, bet taip jau yra. Ir visai nesvarbu, kad tie kursai daug kainuoja- žmonės juos lanko dėl dviejų priežasčių- dėl noro išmokti anglų kalbą ir dėl nenoro (tingėjimo) mokytis pačiam savarankiškai. Tokie žmonės turbūt irgi skaito Gintaro blogą, yra užsiregistravę LingQ‘e, bet jie negali pakeisti savo senos mokymosi sistemos, nes jie yra tinginiai ir bando išmokti nesimokydami.
Gintaro pastangos nėra bevaisės, bet jis gali motyvuoti tik tuos žmones, kuriems užsienio kalbos labai reikia, bet dar nežino kaip tą padaryti. Kita grupė žmonių, kurie gali sėkmingai išmokti užsienio kalbą, yra ta, kuriems mokytis užsienio kalbos yra hobis- jiems kalba tarsi ateina savaime. Tačiau mano nuomone svarbiausiai yra savarankiškai daug dirbti, tik tokiu atveju gali pasisekti.

Beje yra dar vienas būdas priversti žmones išmokti kalbos – uždrausti per televiziją rodyti užsienio filmus ne originalo kalba. Prisiminkime, kad sovietiniais laikais didelė dalis pietvakarinės Lietuvos gyventojų išmoko lenkų kalbą, vien žiūrėdami lenkų televiziją, kuri tame krašte buvo matoma, o lenkų televizijos turinys buvo žymiai įdomesnis už lietuvos ar rusų televizijos.
Ir beje tais laikais visi daugiau ar mažiau mokėjo rusų kalbą- gyvenimas vertė ją mokėti.

Manau, kad žmonės lankantys kursus nėra lūzeriai (liet. reiktų sakyti nevykėliai), jie elgiasi pagal savo žmogišką prigimtį - t.y. tingi mokytis savarankiškai ir laukia, kad viskas būtų patiekta ant lėkštelės. Ir moka už tai didelius pinigus. Bet jei gyvenimas juos prispaudžia, tada jau jiems reikia pagalbos…

@auriwa, labai pritariu dėl televizijos, pati taip išmokau ( ankstyvais posovietiniais laikais) lenkų kalbos…žiūrėdama Star Trek’ą per lenkų televiziją:D Taip pat panekčiamai išmokau anglų, dabar bandau pakartoti su švedų…
Mokykloje iš anglų gaudavau ne daugiau 4( dešimtbalėje sistemoje), nes nesimokinau gramatikos, buvau nekenčiamas mokinys, kaip sakoma , mokytoja buvo “užsisėdus ant manęs”.Dabar juokas, tada tai buvo ašarų pakalnė, kuri užgrūdino.Jeigu dabar mano sūnums papultų tokia “mokytoja”, leisčiau jiems nelankyti jos pamokų, eičiau tiesiai pas direktorių kovoti.Tais laikais viskas buvo kitaip, mokytojai buvo šventieji…tėvai nuėjo pakalbėti, kodėl man taip nesiseka anglų, juk namuose skaitau knygas angliškai.Kitą dieną vėl gavau eilinį dvejetą( dešimtbalėje!).Nebeliko nieko kito , kaip visuose trimestruose turėti 4. Jaučiausi tokia lūzerė… Egzamine gavau 8(ne be “mokytojos” “pagalbos”).Visa istorija- ištisos kabutės :smiley:
Tik norėjau pasakyti, kad mano pyktis gramatikai ir “mokytojai” yra teigiami dalykai, kaip dabar supratau.Be gramatikos išmokau keturias kalbas( ne idealiai) ir kitas žadu taip pat išmokti:)

“Iš visų menų svarbiausias mums yra kinas,” - V.I. Leninas. Matuška Rusija savo laiku pasiekė puikių rezultatų, mokydama žmones antros kalbos :slight_smile:

Besikartodamas savo frazes, radau vieną, kuri man labai patinka:

“The difference between winners and losers is that losers don’t fail often enough, or they fail in the same way over and over and over again”

@Gintaras. Išmintinga.