OK. Knyga dar neparašyta 
Kokia ji bus, dar niekas nežino. Čia galima bus padiskutuoti apie problemas, kurios turi būti paliestos, kaip jos turi būti paliestos ir aprašytos, kad skaitytojui būtų lengviau tuo patikėti (nes šiais laikais, prisiklausę ir prisiskaitę visokio mėšlo, žmonės jau niekuo nebetiki) ir pan.
Man patiko poliglotų projektas, kur kiekvienas dalyvis galėjo parašyti savo skyrių. Aš mielai padaryčiau taip pat, jeigu atsirastų norinčių aprašyti savo mokymosi odisėjas, kadangi, nežiūrint į tai, kad esame čia visi po vienu stogu, mokomės kiekvienas savaip. Skaitytojui būtų naudinga gauti keletą variantų iš kurių jis galėtų išsirinkti jam labiau priimtiną.
Matau čia vieną didelę, tiksliau grandiozinę problemą - tai klaidingi įsitikinimai apie kalbų mokymąsi, suformuoti ir toliau tebeformuojami mokyklose. Kaip tai išspręsti, dar nežinau. Apie tai didžiąja dalimi ir bus ta knygos dalis, kurią rašysiu aš.
Turiu įvairių variantų kaip pradėti. Kurį pasirinksiu, dar neapsisprendžiau. Vieną iš galimų esu atidavęs skaitytojų teismui forume uždarbis.lt. Šios įžangos tikslas - suteikti skaitytojui viltį, kad jis gali tai padaryti ir kad jam nieko netrūksta, norint mokytis sėkmingai. Vienintelis dalykas - reikia pakeisti senus įsitikinimus. Žmogus su teisingom nuostatom išmoks kalbos su bet kokia metodika. Netgi su gramatikos knyga galima tai padaryti, tik šiuo atveju tai būtų labai ilgas, vingiuotas, duobėtas ir dulkinas kelias. Niekas nesako, kad tai neįmanoma. Dabartiniai užsienio kalbų mokytojai mokėsi būtent taip ir tarp jų yra tokių, kurie išmoko.
A.J. yra pastebėjęs: “kodėl vaikai yra tokie geri kalbų mokiniai? Todėl, kad jie dar neturi žalingų įsitikinimų.”
Taigi, čia yra viena iš galimų pradžių. Imkit mane ir skaitykit, ir tatai skaitydami, permanykit.
Aš tikiu, kad kiekvienas gali išmokti kalbų tiek, kiek nori (turiu omeny tikrą norą, pagrįstą motyvacija). Vienintelis apribojimas - kiek žmogus gali skirti laiko mokymuisi.
Pora žodžių dėl gabumų kalboms. Paklauskite savo mamos ir greičiausiai išgirsite, kad pradėjote kalbėti būdamas maždaug dvejų metukų. Jeigu mama neprisimena, tuomet paklauskite bet kurios vaikų daktarės - nuo kada vaikai pradeda kalbėti - ir ji greičiausiai Jums pasakys tą patį.
Ką tai reiškia? Ogi tą, kad gabumai pirmajai kalbai, vadinasi lygiai taip pat ir kitoms, daugelio žmonių yra daugmaž panašūs ir kad absoliučiai visi žmonės kuo puikiausiai susitvarkė su šia užduotimi (didžioji dauguma - per porą metų).
Miltonas Eriksonas (vienas garsiausių psichoterapeutų pasaulyje, naujosios hipnozės tėvas) pradėjo kalbėti, būdamas ketverių, turėjo disleksiją, tačiau tai nesutrukdė jam tapti vienu geriausių kalbėtojų pasaulyje ir būtent kalbėjimu užsidirbti sau duoną. Todėl „negabumą kalboms“ leisiu sau priskirti prie mitų, neturinčių nieko bendra su tikrove.
Kitas dalykas, į ką verta atkreipti dėmesį, tai Eriksono mokymosi būdas. Būdamas 17 metų jis turėjo poliomelito priepuolį ir po to negalėjo vaikščioti. Spėkite, kaip gi jis mokėsi vaikščioti antrą kartą. Ėmėsi studijuoti vaikščiojimo knygas? Nusisamdė sertifikuotą vaikščiojimo mokytoją? Klausė patarimo pas daktarus? Ne, ne ir dar kartą ne!!! Jis pradėjo stebėti savo vienerių metukų sesytę ir imituoti jos judesius. Tai yra tai, kas dabar vadinama modeliavimu. Mes pasirinksime būtent šį mokymosi būdą.
Kaip gi atsitiko, kad daugelis žmonių įtikėjo, kad išmokti antros kalbos yra labai sunku (tie, kurie užaugo sovietinėje Lietuvoje, dažnai yra įsitikinę, kad išmokti trečios kalbos yra sunku)? Tai yra įdomu. Jie neprisimena jokių sunkumų, mokantis pirmos ar antros (rusų) kalbos, tačiau, kai reikalas paliečia anglų ar kitą kalbą, juos staiga apninka abejonės ir nepasitikėjimas savo jėgomis.
Kaip galėjo atsitikti, kad žmonės, laisvai kalbantys dviem kalbom, staiga patikėjo, kad išmokti trečios yra labai sunku arba netgi, kad jie galbūt yra „negabūs kalboms“?
Jeigu atkreipsime dėmesį į laiką, kuomet atsirado šis įsitikinimas, tai pamatysime, kad jis atsirado ne kur kitur, o mokykloje. Nė vienas ikimokyklinukas dar nežino apie tokius dalykus, kaip gabumai kalboms. Tačiau visi, kurie yra išėję mažesnius ar didesnius mokslus, yra ne tik kad apie tai girdėję, bet ir patyrę ant savo kailio.
Kai Jūs buvote vaikas, Jūs mokėtės be jokių sistemų anei metodikų. Tiesiog stebėjote aplinką, klausėte garsų ir natūraliai išmokote susieti garsus su daiktais, reiškiniais, veiksmais, savybėmis ir pan. Paskui išmokote užduoti klausimus ir tada pradėjote aiškintis: „o kas čia“, „o ką jis daro“, „o kodėl braškės raudonos“, „o ką reiškia „abc“ (xyz)“? Jums nė į galvą nešovė mintis, kad reikėtų sužinoti KODĖL mes sakome „mamOS suknelė“, o ne „mamA suknelė“. Ir Jūs išmokote kuo puikiausiai kalbėti ir be šios „svarbios“ informacijos.
Svarbus niuansas. Jūs aiškinotės dalykus, kurie buvo įdomūs ir aktualūs būtent Jums (o ne kažkokiam sertifikuotam gimtosios kalbos specialistui, manačiam, kad jis geriau žino, kaip reikia mokytis). Klausinėjote Jūs, o ne kažkoks mokytojas dėstė, o paskui tikrino, kaip Jūs išmokote „privalomą“ medžiagą. Jūs išmokote kalbėti be jokių užduočių, be jokių pratybų ir be jokių testų. Ir Jums niekada nerūpėjo, koks yra Jūsų pirmosios kalbos mokėjimo lygis ir kaip tą Jūsų lygį vertina kiti.
Tačiau paskui viskas pasikeitė. Mokykloje Jus pradėjo mokyti pagal sistemą. Tuo Jūsų sėkmės istorija ir pasibaigė. Gerai. Čia Jūs tikriausiai norite paklausti, o kaip gi tada sovietiniai vaikai išmoko kalbėti rusiškai, jeigu mokyklinė metodika tokia jau bloga?
Jeigu esate vienas iš jų, prisiminkite (jeigu ne – paklauskite tėvų), kas Jūsų (jų) klasėje mokėsi blogiausiai. Tuos, kurie vos ne vos ištempdavo trejetui. Ar jie kalba rusiškai? Ar jie rusiškai kalba BLOGAI? Blogiau už Jus? Ar jie painioja linksnius, gimines, vienaskaitą su daugiskaita? Greičiausiai, kad ne. Jie puikiai kalba rusiškai.
Kaip gi galėjo taip atsitikti tuo metu, kai mokytojai jiems rašė dvejetus ir vadino dvejetukininkais? Ko vertas tas įvertinimas ir pažymys atestate? Kaip gi tie žmonės išmoko tuo metu, kai visą laiką mokėsi tik blogai arba vos ne vos patenkinamai ir neatlikdavo namų darbų. Juk mums visada sakydavo (sako), kad reikia GERAI mokytis… Tai yra labai įdomu ir man šita patirtis atrodo labai vertinga, kadangi tie, kurie neskyrė laiko gramatikos taisyklių nagrinėjimui ar žodžių kalimui, išmoko rusiškai, galima sakyti taip pat gerai, kaip ir tie, kurie paskyrė tam žymiai daugiau laiko. Galbūt jie rašydami daro milijoną klaidų, bet čia mes kalbame ne apie rašymą, o apie KALBĖJIMĄ.
Ir čia anų laikų dvejetukininkai netikėtai tampa čempionais. Jie įveikė antros kalbos barjerą su nepalyginamai mažesnėmis pastangomis ir laiko sąnaudomis negu penketukininkai („moksliukai“), o tai reiškia - GREIČIAU. Tai kas gi liko kvailio vietoje? Gerai jau gerai :). Moksliukai išmoko geriau RAŠYTI rusiškai. Tai ir visas skirtumas. Nebaisiai vertinga pergalė šiais kompiuterių, “emailų” ir “spelingų” laikais.
Dabar leiskite paklausti. Ar Jūs norite išmokti kalbėti angliškai greičiau (ir su mažesnėmis pastangomis), ar Jūs norite išmokti rašyti su mažiau klaidų ir paskirti šiam įgūdžiui išlavinti daugiau laiko (ir tuo pačiu nukelti toliau tą dieną, kai pradėsite kalbėti angliškai)?
Jeigu Jums svarbesnis antrasis variantas, tai čia aš Jums neturiu kuo padėti. Jums reikalingas profesionalus anglakalbis mokytojas. Lietuvis Jums čia mažai kuo tepadės, nebent jeigu jis būtų 10 metų pragyvenęs Amerikoje arba Anglijoje.
Gi jeigu Jūs norite išmokti KALBĖTI greičiau ir su mažesnėmis pastangomis, tai čia yra prasmė atsigręžti į tuos anų laikų „lūzerius“, laisvai kalbančius rusiškai, ir jų atsiprašyti. Jie buvo efektyvesni, kad ir kaip nesmagu būtų tai pripažinti.
Vis dėlto savo „role model“ mes pasirinksime ne dvejetukininkus, o tuos, kurie nekreipia dėmesio į kitų vertinimus, tačiau sėkmingai mokosi kalbų, nešaudydami į žvirblius iš patrankų, bet išnaudodami savo laiką racionaliai.
Aš manau, kad būtent siekis viską išmokti GERAI ir yra viena iš didžiausių kliūčių kalbų mokymesi. Čia mes turime konkrečią rekomendaciją iš Steve - 70-80% yra pats tas. Ar gal kas nors nori pasakyti, kad Steve nežino, kaip mokytis kalbų?
A.J. yra padaręs podcastą apie tai. Vadinasi “Perfection.”
Steve sako: “Try to free yourself from the desire to achieve perfection, which is vanity and will hinder your progress”.
