Turbūt nenusiraminsiu, kol neparašysiu. Prieš dvi savaites buvau The Dubliners koncerte Vienos Metropolyje. Norėjau apie tai parašyti, bet matau, kad negaliu. Per sunku. Geriau pasakysiu, kaip aš atradau airišką folk muziką, kas tai yra ir duosiu porą pavyzdžių.
Taigi prieš porą metų nupirkau dukrai gitarą ir sugalvojau paieškoti pamokėlių YouTube. Pirmas dalykas, ką radau, buvo šitas. 15-metis anglas (!), paprašė vokiečio (!), kad parodytų, kaip groti vieną airišką (!) dainą:
Po to radau Paddy Reilly:
Paskui išėjau ant The Dubliners, The Pogues ir t.t. Ir tik vėliau sužinojau kažką… Pasirodo 1188 metais išleistoje “Topographia Hibernica” yra toks įrašas:
“Gerald de Barri conceded that the Irish were more skilled at playing music than any other nation he had seen.”
Taigi, atrodo, kad ne iš balos tas gražumas.
Šiandien, bedirbdamas prie kompo, išgirdau vieną dalyką ir pasidariau “handicapped.” Negalėjau toliau dirbti, kol neišsiaiškinau, kas tai yra. Pirmas dalykas, niekaip negalėjau suprasti, kaip ir iš kur atsiranda tokie tekstai. Realybė pasirodė žiauri. Bet apie viską iš eilės. Pirmiausia išgirdau šitą:
Tiksliau pas mane grojo studijinis įrašas (žiūrėti geriau pirmą, o klausyti šitą):
Čia tekstas:
See the child
With the golden hair
Yet eyes that snow the emptiness inside
Do we know
Can we understand just how he feels
Or have we really tried
See him now
As he stands alone
And watches children play a children’s game
Simple child
He looks almost like the others
Yet they know he’s not the same
Scorn not his simplicity
But rather try to love him all the more
Scorn not his simplicity
Oh no
Oh no
See him stare
Not recognizing the kind face
That only yesterday he loved
The loving face
Of a mother who can’t understand what she’s been guilty of
How she cried tears of happiness
The day the doctor told her it’s a boy
Now she cries tears of helplessness
And thinks of all the things he can’t enjoy
Scorn not his simplicity
But rather try to love him all the more
Scorn not his simplicity
Oh no
Oh no
Only he knows how to face the future hopefully
Surrounded by despair
He won’t ask for your pity or your sympathy
But surely you should care
Scorn not his simplicity
But rather try to love him all the more
Scorn not his simplicity
Oh no
Oh no
Oh no
Sunku būtų tai suprasti, jeigu nežinoti istorijos. O istorija labai paprasta ir labai trumpa. Štai ji:
Phil Coulter’s first son was born with Down’s syndrome, several months later he wrote the song Scorn not his Simplicity about his experiences with his son’s disorder. He first played the song to Luke Kelly. Because of the personal essence of the song Luke Kelly felt that the song should not be sung except for special occasions, and not on every performance.
Phil Coulter yra tas pats žmogus, kuris parašė “The Town I Loved So Well”, nuo kurios ir prasidėjo mano pažintis su tradicine airių muzika.
Po anuo video, kur R.I.P. Luke Kelly dainuoja gyvai, yra komentaras:
Im only 12 and I knoo every luke kelly , wolfe tones , paddy reilly and dubliners song thumbs up to promote young irish people listen to real irish music fuk jedward
Toks įspūdis, kad vaikiukas neanglakabis, tačiau iš kažkur gi žino apie airišką muziką!
O čia yra tai, ką aš mačiau savo akimis:
Skirtumas tik tas, kad šiame video tie vaikinai yra 4 metais jaunesni… Solistas Barney McKenna yra vienintelis gyvas originalus dublineris. Smuikininkas John Sheahan prisijungė dviem metais vėliau ir kaip dublineris groja dar tik 47 metus. Kitais metais The Dubliners planuoja pasaulinį turą. Proga - 50 metų ant scenos.
Beje, koncerte jų bendraamžių nepastebėjau. Jie jau nebevaikšto į koncertus. Publika buvo jaunesnė bent 20 metų ir daugiau, kas matosi ir šiame video.
Bendrai koncerto atmosfera buvo smagi ir linksma, tik žiūrėti į tą linksmumą man buvo sunku. Niekada dar nebuvau regėjęs tokio dalyko iš 4 metrų atstumo, kai muzikantai faktiškai alsavo man tiesiai į veidą.
Čia linksma daina iš to paties koncerto, kurią žino turbūt visi:
Po vienu Luke Kelly video (
