Galvojau mokytis iš savo klaidų, kurias padariau savo rašto darbuose, tačiau… Pastebėjau, kad čia gaunasi kaip ir su tuo skaitymu su klaidinga subvokalizacija. Žiūrėdamas į savo klaidingai užrašytus sakinius, aš nuolat šalia teisingo varianto pasikartoju ir klaidingą. Pagal padlos dėsnį smegenys turėtų geriau įsiminti būtent tą - klaidingą variantą (ką jos sėkmingai ir daro), kadangi tai yra lengviau - vieną kartą jos jau sugeneravo tą produktą, o dabar dar ir kartojasi.
Taigi, manau, kad klaidingų stuktūrų peržiūrėjimas labiau kenkia, negu padeda. Dėl to galvoju pasilikti tik teisingus sakinius (ištaisytus) ir tą vietą, kurios nesugebėjau parašyti teisingai paryškinti (tam naudoju Supermemo, bet galima naudoti ir LingQ flashcard’us). O tas vietas, kur trūksta artikelio ar kablelio palikti taip kaip yra t.y. klausimas - klaidingas sakinys su pastaba “ko trūksta?” atsakymas - teisingas sakinys su ištaisytu ir paryškintu “trūkumu.”
Gal visa tai ir nereikalinga, bet kažkaip norisi atidirbti už tas babkes, kurias sumoku už taisymą, nes taisyti darbus vien tik dėl to, kad pažiūrėti ar daug darau klaidų kaip ir nematau prasmės. Ir taip žinau, kad darau jų pakankamai. Be to pastebėjau, kad ir vadovai ypatingai nesižavi tuo, kad taiso 10-tą kartą tas pačias klaidas, o aš jas ir toliau sėkmingai kartoju - jie jau net ir komentarų kartais nerašo apie tai, ką jau kartą buvo paaiškinę (ir atsimena gi gyvatės!)
Aišku, kas moka pinigus, tas užsako muziką, ir jų darbas yra tylėti ir taisyti pateiktą medžiagą, bet kažkaip nemalonu jaustis dvoješniku
Noriu paklausti tų, kas atiduoda savo rašto darbus taisymui. Ar ką nors darote po to, kai gaunate savo ištaisytus darbus ir jeigu taip, tai ką?