Turiu draugą, kurio pavyzdys įkvėpė man pasitikėjimo ir paskatino pradėti mokytis anglų. Manęs nejaudino tai, kad jis mokėsi, kaip pasakytų Miridė, “be proto ilgai”. Nejaudino ir tai, kad jis išmetė milžiniškas sumas kursams ir individualioms pamokoms. Užteko kartą pamatyti, kaip jis sugeba išspręsti problemas užsieniuose (ne anglakalbėse šalyse) ir man to pakako. Tai atrodė kaip koks stebuklas - žmogus laisvai komunikuoja angliškai. Aš savom akim pamačiau ir savom ausim išgirdau, kad TAI yra įmanoma.
Tačiau. Kai aš jam ką nors pasakau ar pacituoju angliškai, dažniausiai išgirstu prašymą pakartoti, o po to matau tik sutrikusį žvilgsnį. Pradžioje dėl to labai parinausi ir netgi sakyčiau, kad tai kažkuria prasme tai man varė vos ne nepilnavertiškumo kompleksą. Išvada čia galėjo būti tik viena - mano tarimas yra tragiškas.
Bet vėliau prisiminiau keletą kitų situacijų. Kalbėjau per Skype su Steve, Mark, Alex (keletą kartų net po 3 valandas), su tutore Monica, porą sezonų gyvai bendravau su snowboard’o instruktoriais ir neprisiminiau jokių problemų, kad jie manęs nebūtų supratę.
Tada pagaliau man pradėjo aiškėti situacija. Nenoriu pasakyti, kad mano tarimas yra baisiai geras, tačiau faktas toks, kad tikri anglakalbiai ir ne tik mane suprato pakankamai gerai.
Tada pabandžiau kitaip kalbėti su tuo savo draugu - pradėjau jam kartoti su stipriu lietuvišku akcentu, pavyzdžiui “right” sakau “rrrrrrait” ir… įvyko stebuklas! Jis pradėjo geriau mane suprasti!
Čia ir pradėjo aiškėti, kur šuo pakastas. Prisiminkime Zamiatkiną:
“К тому же эта и без того неприятная для всех участников игры ситуация усугубляется острейшим чувством собственной языковой неполноценности у учителей, которые достаточно слабы в разговоре на иностранном языке и в понимании его на слух (у многих практическое владение разговорным языком вообще находится на нуле).”
Kokie gi šiuo atveju galėtų būti jų mokiniai?
Nors… Bijau, kad tas mano draugas tikrai surinko daugiau valandų už tarkim vidutinį (o gal ir ne tik) mokytoją, kadangi lankė kursus daug metų, dirbo su individualiais mokytojais, papildomai mokėsi su kompiuterine programa “English +” - išėjo visą kursą - 12 CD, perskaitė storiausias gramatikos knygas. Vieną davė man - ji pilna pabraukimų, pastabų ir “bookmark’ų” iš lipnių popieriaus skiautelių.
O koks galėtų būti tipinio užsienio kalbų mokytojo bagažas? Ta pati šūlė plius keli metai pedagoginiame, kur jie mokosi visko, ko tik nori, tik ne kokybiško užsienio kalbų mokymo ir netgi ne komunikavimo ta kalba įgūdžių.
Tas mano draugas nuolat skaito knygas angliškai, prenumeruoja “Financial Times”, už kurį moka beprotiškus pinigus, žodžiu su skaitymu - jokių problemų. Gramatiką taip pat išmano pakankamai gerai. Tačiau filmus žiūri tik su lietuviškais subtitrais… Štai ir “приплыли”.
Tradicinė mokymo sistema jo smegenyse padarė tokį gilų randą, kad jis net nebando pakeisti situacijos. Paprasčiausiai sako, kad “amerikonų suprasti praktiškai neįmanoma.”
Kviečiau jį ateiti į LingQ, rodžiau Steve knygą… Niekas jo nedomina. Seni įsitikinimai nepajudinami.
Iš viso to išplaukia išvada.
Jeigu jūs mokotės ir kalbate su tutoriais ar kitais anglakalbiais ir neturite su tuo problemų, nesijaudinkite jeigu lietuviai nesupranta jūsų anglų kalbos. Netgi jeigu tai - mokytojai. Tokiais atvejais prisiminkite Zamiatkiną - “у многих практическое владение разговорным языком вообще находится на нуле” ir pasakykite jiems žodį taip, kaip jis yra rašomas. Labai didelė tikimybė, kad būsite suprastas iš karto 