Gal mums taip sunku mokytis dėl to, kad mums PER LENGVA?

Tiesa, kas dėl svajonių, tai net neturėjau tokių, kaip kad pamatyti Pogues, kadangi pougsai dar 1991 metais išvarė Shane iš grupės. Tiesa paskui, nežiūrint į tai, jį vis kviesdavo į gastroles.

Dėl dublinerių irgi sunku buvo kažko tikėtis, kadangi savo 40-mečio koncertą jie atgrojo dar 2002 (pradėjo panašiu metu kaip bitlai, tačiau pasirodo, kad groja iki šiol). Dabar iš pirminės sudėties jau tik vienas yra likęs gyvas, bet jie, kaip ir Gaither’is turi labai stiprų brendą, taigi nesvarbu kas groja ir dainuoja, bet tai vies tiek - The Dubliners.

Shane MacGowen kaip buvo chuliganas, taip ir liko:-)

Tu teisus - nespręsk apie knygą iš jos viršelių. Tačiau šiuos atveju viršeliai neatbaido. Menininkai turi būti kitokie. Eiliniai kasdieniai žmonės negali nieko sukurti, nes juose niekas nedega.

Galbūt ne visi supras ir pamėgs šitą muziką, bet ar tau tai svarbu? Jedem Das Seine.
Tai tavo, tu išgirdai ją pirmą kartą ir ooop! įvyko rezonansas. Dabar šitas gyvas koncertas tau sukėlė katarsį ir tokie sukrėtimai yra vieni iš gražiausių išgyvenimų.

Mums čia visiems svarbu, į kokius gražius dalykus ir nuostabias emocijas gali išaugti kalbos mokymasis. Todėl ačiū tau, kad parašai pie tai ir pasidalini. Gal kas nors taip pat išgirs, tada pasiklausys daugiau ir pasikabins taip pat:-)

“A Rainy Night in Soho” lyrika yra be galo liūdna.

Tačiau - “Still there’s a light I hold before me”… Vis dar yra šviesa, tai reiškia vis dar yra viltis…

O dėl svajonių… Jei nuolat apie kažką galvoji, tai kažkas, ten aukščiau, galų gale gauna žinutę, kad tau tai labai svarbu. Ir tada tau suteikia galimybę:-)

Ačiū tau dar kartą. Buvo gera visa tai išgirsti:-)

Tu giliai teisi, Miride. Nieko iš to nebūtų buvę, jeigu nebūčiau pradėjęs mokytis kalbos. Galų gale kalba - tai bendravimo priemonė, o bendraudamas visada kažką sužinai. Iš Steve sužinojau ir apie iki tol negirdėtą bendravimo būdą. Tai bendravimas su kultūra tos šalies, kurios kalbos mokaisi. Tai vyksta tuo metu, kai skaitai knygas. Muzika ir kinas manau, kad čia irgi kuo puikiausiai tinka.

Tarp kitko, kas bus Londone, labai rekomenduoju pažiūrėti The Lion King musical, kurį rodo Lyceum Theatre. Jau dvylikti metai jis rodomas 6 dienas per savaitę, trečiadieniais ir šeštadieniais po 2 kartus per dieną. Per pirmus 10 metų jį vien Londone pažiūrėjo 8 mln. žmonių (visame pasauly 2007 metais buvo 45 mln.). Čia - kaip tai atrodo:

The Lion King on Broadway - They Live in You (Jason Raize) - YouTube

Čia ta scena, kur beždžionė rado “emigrantą” Simbą ir pasakė jam, kad jo tėvas gyvas (antroj šito mikso daly). Simbai buvo sunku tuo patikėti, nes jis matė jį mirusį. Tada beždžionė nuvedė jį prie ežero ir liepė pažiūrėti į vandenį. Tekstas lengvas, turėtų būti suprantamas iš klausos.

Pasauly vyksta dideli įvykiai, tik mes čia, užsidarę kaip kokioj skylėj, nieko nematome. Reikia mokytis kalbų ir uždanga pakils.

Tekstas nebuvo suprantamas iš klausos:-)

Mes daug kalbame apie tai, kaip lengvai mūsų karta išmoko rusų kalbą. O karta prieš mus? “Šešiolikmečiai trisdešimtųjų metų gimimo”?

Papasakosiu šitoje temoje - ar mums sunku, nes mums lengva - apie vieną žmogų, kuris mokėsi. Ir ne tik rusų kalbos. Bet pradžia buvo rusų.

Jis buvo gilaus lietuviško kaimo vaikis. 1944 metais, kai “užėjo rusai”, jam buvo 12 ir jis jau buvo baigęs 4 pradinės mokyklos skyrius. Iš esmės jo išsilavinimas buvo baigtas. Tačiau šalia kaimo pradėjo statyti aerodromą. Aerodromą statė rusų kareivėliai ir keletą iš jų apgyvendino berniuko namuose. Vienas kareivėlis savo normaliame gyvenime buvo mokytojas. Taip jie ir susitiko - berniukas, kuris labiausiai už viską norėjo mokytis ir mokytojas, kuris labiau už viską norėjo mokyti. Po savaitės berniukas jau pažino rusiškas raides ir mokėjo rašyti. Jie dirbdavo kiekvieną vakarą po darbų - rašė, skaitė, kalbėjo…

Po pusės metų kareivėlius perkėlė į kitą vietą ir berniukas liko be mokytojo. Tačiau jis jau buvo kelyje. Jis skaitė Pravdą, po dvejų metų pradėjo mokytis traktorininkų kursuose, kuriuose politines valandėles vedė rusakalbiai ideologai, veždavo gyvulius į paslaptingą įmonę “Zagatskotą” (zagotovka skota), ten jau dirbo daug rusų ir kalbėjo su jais rusiškai.

Paskui jį pašaukė į kariuomenę. Jis tarnavo Pamaskvyje, vairuotoju, ir, pirmiausia, ką padarė, kai jau apsiprato - susirado biblioteką. Pirmoji knygą, kurią pasiėmė labai nedrąsiai, nes bijojo nesuprasti, buvo Kaverino “Du kapitonai”. Ją paėmė, nes jau buvo skaitęs lietuviškai. Knyga praėjo ir nuo tada jis skaitė ir skaitė. Rusiškai.

Tarnybą baigė būdamas sandėlio vedėju. Armijoje taip pat įgijo 7 klasių išsilavinimą. Po armijos dirbo vairuotoju ir vieną kartą pavežėjo labai simpatišką medicijos seselę. Pavežėjimas buvo lemtingas. Jie susituokė po dviejų savaičių. Gimė dukra, reikėjo dirbti ir išlaikyti šeimą. Jis dirbo, o vakarais mokėsi. Taip baigė vidurinę. Po to įstojo į neakivaizdinį technikumą ir per tris metus jį baigė. Tiems laikams jo išsilavinimas buvo toks aukštas, kad jį paskyrė gan nemažos įmonės direktoriumi.

Dabar jis jau garbaus amžiaus. Bet labai šviesaus proto ir vis dar taip pat daug skaito. Rusiškai taip pat. Mielai kalba rusiškai. Televizoriaus beveik nežiūri, o jei kada žiūri, tai daugiausiai rusiškas programas. Šiuo metu pradėjo domėtis orientalistika, ieško tokių autorių ir knygų. Su malonumu pasakoja, ką perskaitė, vis dar turi labai gerą atmintį.

Tokia paprasta paprasto žmogaus istorija… Ar jam buvo lengva? Ar jis turėjo laiko? Ar jis turėjo pinigų?

Bet vieną dalyką tai turėjo tikrai - BEGALINĮ NORĄ MOKYTIS.

Ar mes turime tokį didžiulį NORĄ? Ar iš tikro mums todėl ir yra sunku, kad mums yra per lengva?

Tiems, kurie neturi laiko:

http://www.lyderiulaikas.smm.lt/ll/index.php/savivieta/vaizdo-mediaga/2209-ibandyti-k-nors-naujo-per-30-dien.html

Ir tiems, kuriems mokytis nuobodu:

http://www.lyderiulaikas.smm.lt/ll/index.php/renginiai/internete/2213-nemokamas-seminaras-internetu-ei-bdai-kaip-pasirengti-mokymosi-procesui-kuris-kvpt-ir-sudomint.html

Geras. Aš ir nežinojau, kad Matt Cutts toks geras motyvacinis spykeris :slight_smile:

“Mielai kalba rusiškai”.

Aš irgi dabar “mielai kalbu rusiškai.” (Kažkaip durnai man atrodo tos kabutės už taško :)).
Prie nepriklausomybės buvau pradėjęs išsidirbinėti - kodėl aš savo šaly turėčiau kalbėti kita kalba? Tegu JIE dabar mokosi lietuviškai. Tačiau su tokiom pažiūrom mano rusų kalbos kokybė pradėjo sparčiai blogėti. Tiesa aš pradėjau daug skaityti rusiškai ir netgi viename rusų forume buvau parašęs 100 žinučių, bet… Tai neišgelbėjo mano kalbėjimo kokybės.

Ir tik pabuvęs LingQ gerus metus supratau, kad laipsniškai prarandu VERTYBĘ. Vertybę, dėl kurios kiti parinasi. Yra toks posakis “take for granted” (paaiškinimas čia - Take for granted - Idioms by The Free Dictionary). Rusų kalba man buvo kažkas kaip sveikata jaunam žmogui. Tarsi tai yra tau duota iš dangaus ir niekur nedings. Tačiau dabar mes žinome, kad taip nėra. Tik ant riedančio akmens neauga samanos.

O, ne, kalba, bet kuri kalba, tikrai yra vertybė. Aš irgi neužsiiminėju tokiomis pseudopatriotinėmis kvailystėmis ir mielai kalbu rusiškai, jei tik yra su kuo.