Burtai

Maniškei (aštuntoj klasėj) uždavė 2,5 puslapio rusišką ištrauką “Mergaitė ir dramblys”. Vaikas nesupranta beveik nieko. Tai dėl to man vis vaidenasi visokios “raudonojo sąmokslo” teorijos - mokyklinis rusų kalbos kursas normaliems vaikams yra žiauriai sunkus. Net nėra ko lyginti su anglų (ar tik ne dėl to, pagal apklausų duomenis, tik 3% Lietuvos žmonių puikiai moka anglų kalbą tuo metu, kai rusų kalbos visai nemoka tie patys 3% apklaustųjų ir visa tai yra po to, kai jau užaugo nauja karta nepriklausomoj Lietuvoj ir anglų kalba dėstoma nuo antros klasės tuo metu, kai rusų - tik nuo penktos). Be tėvų pagalbos vaikai turėtų mesti šalin visus mokslus ir užsiimti vien tiktai rusų kalba.

Taigi, iš to pasakojimo prisiminiau, kad yra toks multikas - “Mergaitė ir dramblys” ir, baigus teksto vertimą (kurį teko man padaryti, nes vaikas paprasčiausiai nežino pusės žodžių), liepiau pažiūrėti multiką, kad galvoj viskas geriau susidėliotų. Ir pats tuo pačiu pažiūrėjau.

Turbūt pirmą kartą pajutau (ne supratau, o būtent - pajutau), kodėl mes taip lengvai išmokome rusiškai. Kas mokėsi NLP, žino apie tokį reiškinį kaip inkaravimas. Kas nesimokė, tai inkaravimas yra maždaug kaip linkinimas - vaizdų, garsų ar pojūčių susiejimas su kažkokiais reiškiniais ar būsenom. Taigi pasirodė, kad tas multikas mano galvoje yra labai tvirtai “užinkaruotas” su vaikyste, net nežiūrint į tai, kad aš jo gal jau kokių 40 metų nemačiau. Užteko vos kelių sekundžių, kad persikelti ten.

Štai jums ir paslaptis. Tuo metu, kai rodydavo vos vieną ar du multikus per dieną, mes tos rusų kalbos (multikų pavidalu) laukėm kaip išganymo ar manos nebiesnos. Tai dėl to ji taip gerai nusėdo mūsų smegeninėse. Kuo ne burtai?

Ir čia prisiminiau Krašeną: kalbų mes išmokstame ne tada, kai kalame ar graužiame mokslus, o nejučiom, netgi nežinodami kada tai įvyksta. Tiesiog vieną dieną pastebime, kad jau žinome - svarbu “duoti žmonėms pranešimus, kuriuos jie galėtų suprasti”. Todėl mes dabar ir ieškome to, ką Steve vadina “interesting and meaningful content”.

Štai tas stebuklingas metodas:

Beje, nors tai ir ne Čiaplino laikų filmas (jis pastatytas 1969 metais), tačiau tai yra pats tikriausias begarsis kinas. Netgi sakyčiau visai ne sovietinis, o dvelkiantis senąja Rusijos dvasia. Ir pati istorija yra pamokanti - jokie specialistai nesugebėjo nustatyti vaiko ligos. Bet paskui atsirado vienas ir prirašė būtent tą patį “interesting and meaningful content” (главное - не давайте девочке скучать).

Отличная работа! Great job!